Psichologai ir vaiko raidos specialistai iki šiol nesutaria, kokiame tiksliai amžiuje susiformuoja pirmieji žmogaus prisiminimai ir įgaunamas gebėjimas reflektuoti tam tikrus įvykius; vieni teigia, jog tai įvyksta sulaukus vos dviejų metų amžiaus, kiti – kad tai įvyksta tik vėliau, vaikui būnant ketverių-aštuonerių metų amžiaus. Nepaisant to, niekas nedrįsta ginčyti fakto, kad ankstyvoje vaikystėje mūsų atžalų patiriamos emocijos ir įvykiai nepaprastai stipriai veikia jų ateitį bei gebėjimus mokytis, bendrauti. Minėtas amžiaus tarpsnis – priešmokyklinio ugdymo periodas; tada vaikai skatinami betarpiškai pažinti ir kurti, yra supažindinami su įvairiomis veiklomis ir mokomi įgūdžių, kurie jiems bus reikalingi ateityje, o artimiausiu metu – mokykloje.
Kaip paskatinti augančią asmenybę?
Vyresnieji mūsų kartos atstovai neretai su siaubu prisimena savo patirtis priešmokyklinio ugdymo įstaigose: priverstinį pietų miegą, piktus specialistus ir skylėtą ugdymo sistemą. Nors daugeliu atveju tai yra praeityje, tačiau gerai paieškoję minimų pavyzdžių galime atrasti ir šiais laikais. Sunku būtų patikėti, jog kitoks ugdymas negu mokymasis iš savo pačių klaidų išvis yra galimas, tačiau siekiant užauginti ateities iššūkiams pasiruošusią asmenybę, priešmokyklinio ugdymo sistema turi būti pagrįsta kitokiais dėsniais. Visų pirma, santykis tarp mokinių ir mokytojų turi būti lygiavertis: mažieji neturi augti matydami įvairias žeminimo ar paniekinimo apraiškas. Dar priešmokyklinio ugdymo laikotarpiu, mokiniai turi pažinti nuoširdų bendravimą su vyresniais jų mokytojais tam, jog ateityje nebijotų klausti bei ieškoti patarimų. Tai skatina ne tik pasitikėjimą savo jėgomis, bet ir padeda atrasti kažkur giliai vaikuose slypinčius talentus.
Visi kaip vienas, ar kiekvienas išskirtinis?
Turbūt be vargo prisiminsime ir tai, kad tradicinėse priešmokyklinio ugdymo įstaigose vienam vaikui skiriamas suaugusiojo asmens laikas nebuvo itin dėmesingas, o ikimokyklinio ugdymo programa vertė visus tarpusavyje supanašėti. Dabar suprantama, jog toks ugdymo būdas nebuvo pats tinkamiausias ugdyti kūrybiškai asmenybei. Turint omenyje, kad kiekvienas vaikas yra skirtingas: turi skirtingus poreikius, talentus, būdo savybes ir k., vienodas mokymasis nėra naudingas nei vienam. Šiuolaikiškas ikimokyklinis ugdymas yra orientuotas į vaiką, diferencijuotas ir individualizuotas stengiantis, kad mažasis genijus suprastų savo galimybių ribas ir nebijotų jų peržengti, o naujus gebėjimus pritaikytų tiek artimiausioje ateityje, tiek ir visame gyvenime.
Naujoji karta, tačiau seni mokymo būdai?
Ikimokyklinis ugdymas dar neseniai buvo neprivalomas, tačiau net po tokio sprendimo priėmimo, ikimokyklinio ugdymo programa per daug nepasikeitė: siekis ugdyti vaiką ir paruošti jį tolimesniam ugdymo procesui išliko pagrindiniu prioritetu. Visuomenėje taip pat populiari nuomonė, jog priešmokyklinio ugdymo įstaigos yra tarsi darželis kiek vyresniems vaikams, kurie dar per maži lankyti mokyklą. Kartu manoma, jog didžiąją dalį ikimokyklinio ugdymo turėtų sudaryti smagūs lavinamieji žaidimai, tad apie rimtus dalykus nekalbama. Visgi, ikimokyklinis ugdymas privalo įtraukti mažuosius mokinukus į procesą ir skatinti jų mąstymą kartu be streso supažindinant su tuo, kas jų lauks po metų ar dviejų atsisėdus į mokyklos suolą: paprastais skaičiavimais ir skaitmenų atpažinimu, kalbomis, menais ir kt. Taipogi, moksliškai įrodyta, jog jaunesniame amžiuje vaikai geriau įsimena mokomus dalykus, įvairių disciplinų pradmenis, tad vėliau jiems paprasčiau mokytis jau minėtų kalbų, lavinti menų įgūdžius, kuriais neretai būna paremti ir tikslieji mokslai.
Ikimokyklinį ugdymą galima laikyti asmenybės gyvenimo pamatų statymu, kadangi būtent šiuo periodu vaikui suteikiama galimybę gyvenimiškų pamokų mokytis ne tik šeimos rate, tačiau ir bendraujant su kitais bendraamžiais, mokantis. Įgyjamų žinių kokybė išties lemia tai, kaip vaikui seksis mokykloje, tad čia būtina įtvirtinti savarankiškumo, draugiškumo, pilietiškumo bei darbštumo vertybes ir lavinti įvairius įgūdžius.
